Šiuolaikinis žmogus – išsiblaškęs

Nuolat ką nors užmiršta, sunkiai susikaupia, neišlaiko dėmesio… Toks portretas šiais laikais būdingas ne tik garbaus amžiaus, bet ir jauniems žmonėms. Ar išsiblaškymas būdingesnis šiuolaikiniam žmogui?

Ne liga

Vyresnės kartos manymu, vaikai ir anūkai turi rimtų psichologinių bėdų. Net pasigirsta užuominų apie dėmesio sutrikimą. Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos klinikos vadovė ir Teorinės psichologijos katedros lektorė dr. Loreta Zajančkauskaitė – Staskevičienė mano, kad negalima jaunosios kartos išsiblaškymo vadinti dėmesio sutrikimu. Kas prieš 30 metų būtų buvę sutrikimas, šiais laikais – beveik norma. Pavyzdžiui, dabar visiškai normalu, kad vienu metu žmogui prieinami keli informacijos šaltiniai. Anksčiau tai nebuvo būdinga.

Vis dėlto bendra žmogaus evoliucija taip greitai neįvyksta, todėl susiduriama su sunkumais. Tik tai nėra sutrikimas. Žinoma, yra pavienių dėmesio sutrikimo atvejų. Kaip atskirti tą ribą, kur baigiasi norma ir prasideda sutrikimas? Buitinis kriterijus pasitikrinti – klausimas, kiek tai trukdo gyventi. Jeigu žmogus nebeįstengia užsiimti produktyvia veikla – matyt, išsiblaškymas jau trukdo. Jeigu tuos sunkumus išmokstama įveikti, išsiblaškymas veikiausiai netrukdo ir neperžengia normos ribų.

Kartu su padidėjusiu informacijos srautu padaugėjo ir jos valdymo galimybių. Dabar kone visi vaikšto su išmaniaisiais telefonais, delninukais, planšetiniais kompiuteriais, nešiojamaisias kompiuteriais ir nuolat įsijungę internetą. Šios priemonės turi funkcijų, leidžiančių nustatyti priminimus, susidaryti savo planus, kalendorius ir, atėjus laikui, visais kanalais primena, ką ir kaip daryti. Naujasis informacinių technologijų amžius ir yra dvilypis: jis davė ne tik naujų įrankių, kurie prietų pokyčių padeda prisitaikyti. Taigi, kol kas nėra pagrindo naujosios kartos dėmesio išskirstymo šiuolaikinio pasaulio platybėse vadinti bėda. Tie, kurie auga šioje aplinkoje, puikiai prisitaiko.

Darbinė ir ilgalaikė atmintis

Pašnekovė nemano, kad, gaudamas vis daugiau informacijos, dalį jos žmogus iš atminties turi ištrinti, t. y. Pakeisti nauja. Anot Zajančkauskaitės – Staskevičienės, neįmanoma iš atminties ko nors ištrinti. Antra, žmogaus atminties galimybės smarkiai skiriasi: vieni įsimena daug ir lengvai, kiti sunkiai. Ištirti žmogaus atminties klodų ir talpos netgi neįmanoma, nes atsimenama ne visada valingai. Tačiau tai galioja tik ilgalaikei atminčiai. Trumpoji, darbinė, atmintis yra ribota. Pavyzdžiui, vienu žvilgsniu statistinis žmogus negali aprėpti daugiau kaip 9 objektų. Dėmesio išlaikymo ir trumpalaikės atminties vidutinė apimtis yra 7+- 2 objektai. Šie skaičiai neturi reikšmės ilgalaikei atminčiai, kai tam tikri reiškiniai gali kartotis, dėmesį gali atkreipti antraplaniai objektai, o įsimenama daugiau ir tvirčiau. Ilgalaikėje atmintyje saugomos informacijos apimtis labai didelė.

O kaip dėl sunkumų susikaupti? Šiuolaikiniam žmogui nelengva išlikti susikaupusiam ilgesnį laiką, o dabartinis jaunimas daug geriau geba sutelkti dėmesį į šešis dalykus vienu metu. Šiais laikai žmonės tarsi paskirsto dėmesį daugeliui dalykų. Taigi jaunajai kartai vieni dalykai sekasi blogiau, bet kiti – geriau.

Bėda – žmonių ryšys

Vis dėlto kaip dabartinio žmogaus bėdą galima įvardyti negebėjimą susikaupti į bendravimo ir emocinius dalykus. Pavyzdžiui, asmeniui sunku klausyti vieno žmogaus ir jį suprasti. „Ar tai yra blogis? Klausimas yra atviras. Vis dėlto tam tikros savybės vienomis gyvenimo aplinkybėmis kliudo, kitomis – gelbsti“, – svarsto L. Zajančkauskaitė – Staskevičienė. Ar bendraujant su kitais vertėtų pasirinkti prioritetus, kai žmogus yra svarbiau nei kiti informacijos šaltiniai? Ar minėtos jaunosios kartos savybės ydingai neperdėlios pamatinių ir amžinių vertybių? „Taip, įprotis priešpriešinti žmogų kitiems informacijos šaltiniams kaip vieną iš daugelio vėliau asmeniui gali sukelti bėdų, nes keičiasi ir kultūra, ir vertybės. Pervertinimo laikotarpis visada atrodo sunkus, bet prisitaikymas galiausiai įvyksta“, – mano pašnekovė. Zajančkauskaitė – Staskevičienė patvirtina bendradarbio, Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos lektoriaus dr. Visvaldo Legkausko žodžius, kad vyresnė karta visada laikydavo jaunąją kartą prarasta, bet pasaulis dėl to nesugriuvo. Jaunoji karta atsineša ką nors naujo, o senajai ne visad lengva tai suprasti, todėl abiem sunku susiderinti.

Related Posts

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *