Lietuviškas ar importuotas vaistažoles perkame?

ietuva – viena iš tų šalių, kuriose labai mėgstamos vaistinių augalų arbatos, kaip, beje, ir kaimyninė Lenkija. Tiesa, prekybos centruose ar vaistinėse parduodamos vaistažolių arbatos vargu ar yra pagamintos iš Lietuvoje surinktų vaistinių augalų.
Mūsų šalis priskiriama prie vaistinius augalus importuojančių šalių – Lietuvos vaistažolių produktų gamintojai apie 70 proc. žaliavos atsiveža iš užsienio. Pavyzdžiui, Lietuvoje labai populiarios ramunėlės per Lenkiją kartais atgabenamos net iš Šiaurės Afrikos. Kodėl taip yra?

Stinga lietuviškos žaliavos
Vilniuje veikiančios vaistažolių vaistinės „Širdažolė“ vedėja Birutė Michelkevičienė sakė, kad dauguma, bent 80 proc., jų pagamintų arbatų yra iš lietuviškos žaliavos. Kad apsirūpintų jomis, vaistinė yra sudariusi sutarčių su ekologinių ūkių savininkais ir pavieniais rinkėjais, kurie turi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pažymėjimus, leidžiančius rinkti vaistažoles. Su kai kuriais iš jų bendradarbiauja ilgus dešimtmečius.
„Visa žaliava – vietinė ar nevietinė – turi atitikti Europos Sąjungos standartus. Štai vaistinės ramunėlės – nevietinės, nes auginamos Lietuvoje retai sukaupia pakankamai veikliųjų medžiagų. Pūslėtieji guveiniai, krūminės perilės – taip pat importuoti. Tačiau daug retų augalų, tarkim, amalus, mums pristato seni tiekėjai iš Dzūkijos. Tačiau apsirūpinti ir Lietuvoje įprastais vaistiniais augalais nėra lengva. Labai trūksta rugiagėlių žiedlapių, pradeda stigti net vingiorykščių žolės, varnalėšų šaknų. Natūraliai rinkti augalus darosi sudėtinga, nes pievos tapo privačios, o auginti vaistinius augalus Lietuvoje nėra tradicijų“, – teigė „Širdažolės“ vaistinės vedėja.
Pasak B. Michelkevičienės, iš šalies dažnai atrodo, kad rinkti vaistinius augalus yra labai paprastas dalykas, tačiau iš tiesų tai nėra lengva, visų pirma reikia išmanyti, ką, kaip ir kada rinkti. Ir būtina mokėti vaistažoles tinkamai išdžiovinti. Todėl vaistažolių rinkėjų liko nedaug, šių tradicijų jaunimas nelabai nori perimti.

Dauguma vaistažolių – importuotos
Vaistažolių produktus gaminančių bendrovių „Acorus Calamus“ ir „Herba Humana„ atstovai neslėpė, kad dauguma jų arbatų yra gaminamos iš importuotos žaliavos. Taip yra visų pirma dėl žaliavos sertifikavimo dalykų.
„Mielai pirktume vaistinius augalus iš mūsų ūkininkų už tą pačią kainą, kurią mokame lenkų didmenininkams, bet tai neįmanoma. Lietuvoje yra ūkių, kurie augina vaistažoles ir patys jas turguose ar mugėse parduoda, tačiau tai nėra pramoninis vaistažolių auginimas. Jei ūkiai parduotų žaliavą, būstų atsakingi ir už jos kokybę, turėtų turėti nemažą kiekį. O jei pirksi iš mažų ūkelių ar pavienių rinkėjų po 10 kilogramų, nežinosi žaliavos kokybės, turėsi daryti laboratorinius tyrimus, ar joje nėra pesticidų, kitų teršalų likučių. Šie tyrimai – brangūs. Pavyzdžiui, išsamus pesticidų tyrimas kainuoja apie 1000 eurų. Jeigu tokius darytume, labai pabrangtų produkcija. Jau ir dabar žmonės sako, kad vaistažolių mišiniai brangoki“, – dėstė vaistažolių mišinius gaminančios ir jais prekiaujančios bendrovės „Herba Humana“ vadovas Martynas Valiukevičius.
Mūsų šalies vaistažolių produktus gaminančioms įmonėms vaistinius augalus dažniausiai tiekia Lenkijos didmenininkai, kurie juos superka savo šalyje ir iš toliau. Lietuvos vaistažolių produktų gamintojai teigė bandę šalies ūkininkus prikalbinti imtis pramoninio vaistažolių auginimo, garantavo žaliavos supirkimą ir kainas, kuriomis ją perka iš svetur, net specialistų konsultacijas. Ūkininkai tarsi susidomėjo pasiūlymu, bet vėliau atsisakė. Esą auginti įprastas grūdines kultūras jiems labiau apsimoka, vaistažolėms reikėtų specialios technikos, tad ją tektų perdaryti ar susikonstruoti. Lenkijoje yra didžiulių ūkių, kuriuose 300 ir daugiau hektarų žemės apsėta tik vaistiniais augalais.

Ar iš vaistažolių galima pragyventi?
Šiuo klausimu pašnekovai nebuvo optimistai. Kad tai nėra lengva, akivaizdu pamačius Švenčionėlių vaistažolių fabriko kainoraštį. Džiovintų vaistinių augalų kainos svyruoja nuo 0,90 euro (pupelių ankštys) iki 17,50 euro (pataisų sporos) už kilogramą. Už kilogramą čiobrelių žolės mokama 2,90 euro. Beje, iš 100 kg šviežios žolės gaunama 32 – 34 kg džiovintos, tad tiek vaistažolių surinkęs žmogus gautų apie 100 eurų.
Vienas iš Pilnų namų bendruomenės, padedančios asmenims atsisakyti priklausomybių, pajamų šaltinis yra vaistiniai augalai. Ši bendruomenė turi 6 ha ekologinį ūkį, 40 arų vaistažolyną, 3,5 ha grikių lauką.
Pilnų namų bendruomenės projektų vadovė Rūta Jakubonienė tvirtino, kad per metus bendruomenė paruošia iki 500 kg džiovintų vaistažolių. Apie trečdalį jų sunaudoja savo reikmėms, kitas parduoda. Tačiau iš vaistažolių bendruomenė tikrai neišsilaikytų – jos projektai sulaukia finansavimo, o parduotos vaistinių augalų arbatos tik papildo biudžetą.
„Lietuviai noriai perka vaistažolių arbatas. Kiekvienas žmogus, rinkdamas vaistinius augalus, gali nemažai prisidurti prie pensijos ar atlyginimo, tačiau išgyventi vien iš to itin sunku. Tiesa, pajamos priklausys nuo to, ar žmogus surinktus augalus parduos superkančioms įmonėms ar pats jomis prekiaus turgavietėse“, – sakė R. Jakubonienė.

Auginami keleto rūšių augalai
Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo Vaistinių augalų mokslo sektoriaus vadovės, habilituotos biomedicinos mokslų daktarės Onos Ragažinskienės teigimu, Lietuvoje natūraliose augavietėse vaistinių augalų surenkama kur kas daugiau, negu užauginama pramoninėse plantacijose. Pramoniniu būdu maždaug 6000 ha plote auginami kmynai, o dar 2800 ha plote – 6-9 rūšių aromatiniai ir vaistiniai augalai, pavyzdžiui, vaistinės ramunės, čiobreliai, medetkos, valerijonai, melisos, pipirnės, mėtos, rausvažiedės ežiuolės, paprastosios katžolės.
„Europoje vaistiniams augalams auginti skirti dideli plotai. Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Lenkijoje jie sudaro po šimtus tūkstančių hektarų. Per pastaruosius 20 metų vaistinių augalų auginimas, jų žaliavos perdirbimas tapo rimtu verslu. Vaistažolininkystės renesansas ypač ryškus Vokietijoje ir Lenkijoje“, – dėstė mokslininkė ir pabrėžė, kad ir Lietuvos geografinė padėtis yra palanki bei tinkama vaistiniams augalams auginti ir rinkti. Tačiau beveik nėra tam parengtų kadrų, mažai ruošiama vaistažolininkystės specialistų, nors šiam verslui reikia kompleksinių žinių. Be jų šio darbo kokybiškai neatliksi. Jungtinių Amerikos Valstijų vaistų ir maisto administracijos paskelbtų Geros gamybos praktikos nuostatų reikalavimai, kurių būtina laikytis, apima visas sritis – nuo augalų sėjimo iki patikros, sertifikavimo.

Ir rinkimas turi gydomąjį poveikį
Kas galėtų paskatinti tautiečius daugiau rinkti ir parduoti vaistinių augalų? Pasak kalbintų žolininkų, tam būtinas atitinkamas valstybės požiūris, koordinacija ir pagalba sprendžiant kylančias problemas. Vaistažolininkystė kaip verslas pelningumu nė iš tolo neprilygsta grūdinių kultūrų auginimui.
„Lietuva galėtų ne importuoti, o eksportuoti vaistinius augalus, yra norinčiųjų juos rinkti ir auginti. Daug žmonių skambina ir teiraujasi, ką ir kaip reikia daryti. Tačiau tam būtinas aiškumas, reikia tinkamos valstybės politikos, žmonių, kurie daug ką organizuotų, spręstų. Trūksta ir Maisto ir veterinarijos tarnybos geranoriškumo“, – teigė J. Balvočiūtė.
Verta atminti, kad iki Žolinių – pats vaistažolių rinkimo metas. Dar galima prisirinkti vaistinių augalų, juo labiau kad vien šis užsiėmimas turi gydomąjį poveikį. Juk nuo seno žinoma, kad buvimas gamtoje duoda daug fizinės ir dvasinės sveikatos.

Related Posts

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *